Kelionės pradžia
Fantastiškai greitai, per dieną su trupučiu, nusigavome iki Prahos. Tai mums padarė gana didelį įspūdį, nes buvome aboliutūs nuliai autostopo prasme ir dar išsitrenkę į tokią tolybę. Jau pirmą naktį nakvojome tolokai nuo namų, maždaug už 900 km, t.y. už Wroclaw (PL). Miegojome kviečių lauke, abiems tai buvo pirmas autostopo krikštas. Atsikėlę anksti iš ryto papusryčiavome savo turėtu maistu ir patraukėme į trasą. Nesugaišę nė pusdienio, buvome jau Prahoje, vieno dosnaus vokiečio dėka praturtėję 200 čekiškų kronų. Prahoje susitikome su dar keliais klubiečiais: Lauriu, Jonu ir Indre. Laiką leidome labai linksmai, dėl to stipriai nukentėjo piniginė, bet ne nuotaika. Leidome sau pasilepinti pica ir beprotišku kiekiu ledų. Pabuvę pusantros dienos Prahoj, iškeliavom toliau. Vokietijoj nieko idomaus ar malonaus (išskyrus dvi policijos kontroles) nenutiko. Tik gerokai strigome prie Štutgarto, kurio susipainioję autostradų mazgai apsuko galvas ne tik mums, bet ir vienam vairuotojui, kuris mūsų laimei pasiklydęs nuvežė mus tolokai už to prakeikto miesto. Tokiu būdu mes atsidūrėme didelėje degalinėje be jokių sankryžų ar kitų kvailų dalykų taip kliudančių autostopininkui.
Šveicarija
Bet štai mes pasiekėm Šveicariją! Ten ir prasidėjo. Lauke Šveicarijoj nakvoti, kaip bebūtų gaila, neteko. Pirmiausia mums pasiūle nakvynę jauna porelė, pavežėjusi iki miestuko netoli Ciuricho. Sustojo jie tamsiu paros metu, jau buvo apie 10 valandą ir mūsų mintys krypo link miego. Linksmai beplepėdami išsiaiškinome, kad kitą dieną Ciuriche turėjo vykti Street Parade - techno muzikos festivalis, panašus į Berlyno Love Parade. Iš ryto prižadinti šeimininkų nenuoramos kačiuko, buvome pavalgydinti ir nuvežti į traukinių stotį, kur už maždaug 10 šveicariškų frankų (tuo metu 1$=1,5chfr) įsigijome bilietą iki Ciuricho. Visas miestas knibždėte knibždėjo išsidažiusių, skiauterėtų ir kitaip pasipuošusiu piliečių, linksminosi ne tik jaunimas, bet ir pagyvenę žmonės, vaikai. Atsišokę visą dieną, vėlų vakarą išejom į platų kelią link Berno. Stovim, tranzuojam su lentele [BERN], čia prie mūsų prieina moteriškė ir sako: "Jūs vis vien šiandien čia nieko nesusitranzuosit. Jeigu norit, galite eiti pas mane nakvot. Tik jeigu norit." Mes, būdami beprotiškai pavargę ir skaudančiom kojom, aišku, sutikom. kaip beeinant išaiškėjo, ji - aktorė, vegetarė ir šiaip gana keistas ir įdomus žmogus. Atėjus pas ją, be jokių kompromisų buvome paguldyti į jos lovą, o pati atsigule ant grindų kitame kambaryje. Pasak jos, šveicarai išvis nestoja, o ypač naktį, o sekmadienį mes irgi nieko nesugausim, nes - Sunday is a family day, taigi mums geriau palaukti pirmadienio ryto. Taipogi ji pasakė sekmadienį išeinanti pas draugus, taigi butas bus laisvas ir jei mes norį, galime pasilikti iki pirmadienio, o raktą tiesiog įmestumėm į pašto dėžute. Štai tau ir šveicariškas šaltumas :). Atsikėlę kitą rytą radome jos kelias drauges ir buvome pavaišinti arbata su kruasonais. Įsigiję nuolatinius bilietus visai dienai ir tokiu būdu sutaupę kruvą pinigų, išėjome apžiūrinėti miesto. Ciurichas nėra laikomas pačiu gražiausiu Šveicarijos miestu, tačiau tą nuostabią, saulėtą rugpjūčio dieną jis mums paliko neišdildomą įspūdį. Pasimaudėm ežere, pagyvenom kaip balti žmonės, o pirmadienio rytą - vėl į trasą.
Į Prancūziją
Atsistojom kažkokioje dievo ir žmonių pusiau užmirštoje degalinėje. Kaip bebūtų keista, mes ten stovėjome neilgai. Blyksėdamas šviesomis prie mūsų sustojo Volvo S40. Kai aš pasilenkiau prie jo, buvau nustebinta keistos vairuotojo išvaizdos - jis buvo juodas. Maloniai plepėdami nuvažiavome iki Ženevos. Ten gana stipriai susipykome su Albertu, mat jis norėjo važiuoti į Ženevą, tuo tarpu aš jaučiausi siaubingai, mat buvau pasirinkusi visai netinkamą avalynę ir toji gerokai nutrynė man kojas. Kadangi tranzavome prieš miestą, situacija buvo nepavydėtina. Tačiau sutojęs kažkoks diplomatas išvežė mus prie vieno iš Ženevos išvažiavimų, tokiu būdu mes atsidūrėme kaimo keliuke, Prancūzijoje. Buvo beprotiškai karšta ir norėjosi gerti, vandens atsargos sparčiai seko, o vairuotojai, vežę mus tuo keliu gana ilgai nenorėjo susiprotėti papildyti jo atsargas. Tačiau po kiek laiko viena jauna prancūzė mergina apdovanojo mus pilnu mineralinio vandens buteliu, o šiek tiek vėliau atsidūrėme prie šaltinėlio. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Mašinos tiesiog tragiškai nestojo ir tada prie mūsų privažiavo autobusiukas, ir jo vairuotoja pasikvietė pas save į namus. Atsigėrę ir šiek tiek užkandę išsiruošėme į trasą, tačiau kokia buvo mūsų nuostaba, kai šeimininkė nutarė mus nuvežti iki autostrados pradžios, tai buvo tikras išsigelbėjimas. Tos dienos vakare buvome jau Lione.
Lionas, Paryžius
Lione apsistojome pas mano mamą, kelias naktis miegojome jos bendradarbės bute, pačiame miesto centre, nuostabu, kai prisivaikščiojęs visą dieną po miestą gali ramiai grįžti namo nesirūpindamas transportu.
Po kelių dienų išlėkėme dienai į Paryžių,
man tai buvo jau antroji kelionė į šį miestą. Paryžiuje
apžiūrėjome Monmartrą, Le Sacre Ceur bažnyčią,
pasivaikščiojome Eliziejaus laukais, bei užsiropštėme į
Eifelio bokštą. Miegoti įsitaisėme Marso lauke ir iš ryto
buvome maloniai pažadinti vietinės žandarmerijos atstovų - trys
angliškai kalbantys žandarai šypsodamiesi stovėjo šalia
mūsų, kai aš teikiausi pagaliau prabusti. Pasiklausinėję
iš kur mes esame ir tarpusavyje išsiaiškinę, kas gi ta Lituanie, jie
pasiteiravo ar pas mus parkuose leidžiama miegoti, į mano
nachališką "yes" atsakę šypsenomis, paaiškino, kad pas juos tai
draudžiama ir būtų geriau, jei mes iš čia
išsinešdintumėm. Per daug neskubėdami apsirengem ir susirinkom
savo daiktus, aplink mus kelėsi dar gera dešimtis tokių pat
miegalių, tačiau iš vakaro matyta palapinė jau buvo dingusi.
Nežinodami, kaip teisingai reikia išsigauti iš Paryžiaus, daugiau nei pusę dienos sugaišome tranzuodami jo viduryje, paskui kartu su dar vienu nelaimės draugu, vokietuku, Prancūzijoje beieškančiu darbo, pesčiomis nusigavome iki kažkokio apleisto išvažiavimo į autostradą. Bet sėkmė mūsų čia neapleido, gana greitai sustojo vaikinukas, dirbantis Orly oro uoste ir nuvežė mus iki dižiulės degalinės autostradoje. Nutarę, kad trise stabdyti beviltiška pasiūlėme vokietukui, kaip mokančiam kalbą, nueiti ir paklausinėti degalinėje sustojusių viruotojų, o patys likome tranzuoti. Po kiek laiko sutojo mašina, kurioje jau sėdėjo mūsų pažįstamas vokietukas. Pasirodo jis susitarė, kad vairuotojas mus paims už 50 frankų, kuriuos tas vokietukas ir sumokėjo.
Belūžinėdami pasiekėme Lioną, kur buvome išlaipinti ant autostrados, mat mūsų vairuotojas ieškojo kažkokio miestuko netoli nuo Liono. Pasirodė, kad išlipome visai neblogoje vietoje, nes už poros kilometrų buvo metro. Nutarę, kad tokų ankstyvą rytą kontrolieriai nesivargins, zuikiu nuvažiavome iki mūsų buto, pasikvietėme ir vokietuka, šiaip ar taip jis mums surado mašiną. Lione pabuvome dar porą dienų ir nusprendėme traukti namop.
Ženeva, Italija
Gana greitai iš Liono susigavome mašinytę, važiuojančią link Ženevos ir tą pačią diena vaikščiojom ir žavėjomės šiuo miestu. Įspūdį paliko milžiniškas fintanas, trykštantis Ženevos ežere ir beprotiškas kiekis turistų iš viso pasaulio. Temo, nakvoti nutarėme ežero pakrantėje, pliaže. Susiradė neblogą vietą palei gyvatvorę ant žolytės pasitiesėme miegmaišius ir ramiai užmigome, pažadino prožektoriaus spindulys, nukreiptas tiesiai į veidą, tačiau žandarai, kurie ir buvo to prožektoriaus savininkai, mumis nesusidomėjo ir nuėjo purtyti netoliese ant suoliuko miegančio valkatos.
Gerai išsimiegoję, ryte išsimaudėme pasideginome ir patraukėme apžiūrinėti miesto. Pasigėrėję siauromis senamiesčio gatvelėmis, senoviniais pastatais, gėlių laikrodžiu, patraukėme į trasą, mat buvome susitarę su mus į Ženevą atvežusiu furistu, kad susitiksime prie vienos iš muitinių. Ten atsidūrėme po gero gabalo kelio pėsčiomis ir, perlipę tvorą, ėmėme ieškoti savo pažįstamo. Pavėlavome pusvalandžiu ir jo jau neberadome. Nusivylę šiek tiek pastabdėme pasienyje, tačiau nieko doro nepešę nusprendėme, kad rytas už vakarą protingesnis ir patraukėme ieškoti vietos miegui. Išsimiegojome pasienio zonoje ir toliau tęsėme savo užsiėmimą. Po kiek laiko nusigavome iki kelio, vedančio link Mont Blanc tunelio, kuriuo neužilgo ir važiavome. Mūsų susistabdytas italas nuvežė iki Milano (pats jis traukė į Romą), iš ten keliomis mašinomis nusigavome iki Mestre. Gana kvailai nusprendėme iki Venecijos traukti pėsčiomis. Pasirodo tilto, jungiančio Mestre ir Veneciją, ilgis - 4km. Nebuvo labai malonu juo eiti pučiant gana stipriam vėjui ir su didelėmis kuprinėmis. Tačiau Venecija buvo to verta. Visą likusią dienos dalį vaikščiojome po šį gražų miestą, persikėlę į gretimą salą išsimaudėme Adrijos jūroje. Miegojome parke, kur mūsų ramybės visiškai niekas nesudrumstė.
Kitą dieną iš Venecijos išsigavome jau autobusu ir perėję miestą atsidūrėme labai blogoje vietoje tranzui. Šiek tiek patryppčioję nutaręme iki artimiausios degalinės eiti pėsčiomis, o iki jos buvo geras kelio gabalas. Pabedravę su nedraugiškai nusiteikusiu autostrados darbininku, šiaip ne taip nusigavome iki degalinės ir dar susigavome mašiną, pavežusią kelio gabalą iki degalinės prieš gana didelę sankryžą. Ten ir nuėjome miegoti.
Pusę kitos dienos sugadino Policia Stradale, kuri vis bandė įrodyti, kad ir degalinė yra autostrada. Galutinai susinervinę ėmėme klausinėti vairuotojų ir taip susiradome mašiną, kuri turėjo mus pametėti iki artimiausio degalinės pakeliui, kaip veliau paaiškėjo, vairuotojas važiavo iki Bratislavos, kur mes su juo draugiškai ir išsiskyrėme.
Iš Bratislavos patraukėme link Brno, kur pernakvoje prie autostrados pasukome link Lenkijos. Be didesnių nuotykių pasiekėme namus. Taip baigėsi pirmoji tolima kelionė autostopu.