Kelionė į Peterburgą

Veikėjai: Vladas aka Nemenčinė ir Aistė aka Nimfa

Laikas: 1999 Spalio 29 -- Lapkričio 10 d.

Tikslas: Draugystės varžybos, RUS

Kelionės pradžia

Su Nimfa turėjome dalyvauti "družbos" varzybose.

Penktadienį(spalio 29d.) gal 45 min. gaudėme mašiną į Panevėžį. Šilagalyje turėjome apsispręsti - važiuosime mes su vairuotoju iki geležinkelio pervažos Panevėžyje ar lipsime ant apvažiavimo ir bandysime įveikti 30 km ilgio naują Panevėžio apvažiavimą. Pagalvoję nusprendėme, kad mes ne lameriai ir įdomiau bus įveikti naktinį apvažiavimą nei kastis per Panevėžys City. Šilagalyje stabdėme apie 15 min. ir pagavome transportą iki posūkio i Šiaulius. Ten stovėjome visiškoje tamsoje ant siauro kelio. Mašinų buvo vienetai, bet stojo apie 100 proc. Lengvųjų mašinų ant apvažiavimo nematėme - gal dar neįprato... Pagaliau sustabdėme lenką su MANu ir važiavome iki Saločių posto. Čia radome milžinišką eilę. Preliminariai susitarę su keliais vairuotojais perėjome sieną ir čia gan greitai sustabdėme mašiniuką iki Rygos. Rygoje buvome kelios minutės po vidurnakčio (vietos laiku).

Kaip žinia, Citystopas Rygoje labai puikiai veikia. Tad jo pagalba patraukėme pas Košką (Daršo draugelis, HHB narys).

Buvo tokie prikolai:

Prieiname prie svyruojančio piliečio ir klausiame:

Jis geriau isižiūri i mus:

Toliau vėl stovime Maskavos ieloje ir žvejojame.

Sustoja "žalialiampis".

Nelegalas nuvažiuoja nedaug susipratęs.

Galiausiai vienas tokis žalialiampis pasirodė visai savas ir pavežė mus iki Koshkos namų.

Šeštadienį be proto anksti nusikapstėme į trasą Jugloje ir per 2 val. 5 mašinomis nuvažiavome iki posūkio į Alūksnę (174 km nuo Rygos Pskovo plentu). Važiuoti šituo keliu Koška mus labai atkalbinėjo, bet jau buvo šaukštai po pietų. Ten mes realaizinom, kad Koška buvo teisus... Ant minėto posūkio praleidome 3 valandas ir galiausiai leidomės eiti pėsčiomis iki EST sienos. Per 3 val. nužygiavome 18 km...

Žygiavome ne mažiau 6 km/h greičiu beveik be sustojimo. Skaudančiais kojų raumenimis pasiekėme EST sieną. Pskove turime būti po 3 val. ir iki jo tik 80 km. Iki RUS sienos dar 20 km EST žemės.

Pasienietis nurodė, prie kurio langelio patikrins mūsų pasus. Aistė pridavė savo pasą, o aš suvokiau, kad neturiu savo piniginės-diržo. Jame mano pasas ir N6 siuntinukas ULTRAI... Pasienietis įsitikinęs, kad as nejuokauju, labai atsiprašė, kad negalės manęs be paso praleisti per sieną.

Palinkėjau Nimfai gero kelio ir sėdęs į pirmą pasitaikiusį transportą (pasitaikė MAZ) grįžau į Rygą... Rygoje pas Košką dar atsibastė Daršas.

Kelionės tęsinys

(pasakoja Nimfa):

Su Vladu mes isšiskyrėme prie LV EST sienos ir as nutariau, kad nusiminti nėra ko, nes šiaip ar taip pagrindinis mano tikslas buvo ne varžybos, o nuostabaus miesto Piterio aplankymas. Su tokiomis mintimis aš nutariau laukti retai ten atvažiuojančių mašinų.

Praleidusi kelias vietines, kurios važiavo į artimiausią kaima, po kokių 15 minučių pasigavau EST fūrą, važiavusią į Taliną ir išleidusią mane kelis kilometrus nuo EST RUS sienos neprisimenu kokiame miestelyje. Ten paklaususi keliu stovėjusių fūrų, ar jos nesiruošia važiuoti į RUS, sulaukiau garsaus juoko ir anekdoto apie žmogelį, mėgusį sunkumus.

Taigi nuėjau kelis kilometrus likusius iki RUS sienos ir ten su neviltimi pasižiūrėjau į visiškai tusčią pasienį.

Nutariau sieną pereiti pėsčiomis. Perėjusi į RUS pusę pastebėjau milžinišką fūrų eilę, kaip vėliau išaiškėjo būtent penktadienį buvo išleistas naujas istatymas, pagal kurį lietuviškos, latviškos ir estiškos kilmės fūros be konvojaus negali ivažiuoti į RUS teritoriją. Taigi viltis susigauti kokia fūra iš karto dingo. Perėjusi visus patikrinimo punktus (kur buvau priversta nusipirkti sveikatos draudimą) pamačiau, kad į muitinę atvažiuoja kelios mašinos, mano milžiniškam džiaugsmui viena jų kaip tik važiavo į Pskova ir sutiko mane paimti, tai buvo estukai su Toyotos džipuku.

Su jais as gana greitai nuskridau į Pskova, kur teko pasinaudoti vietinio taksisto paslaugomis, kad nuvažiuočiau iki numatytos susitikimo vietos.

Pasirodė, kad aš be reikalo stengiausi, nes vienintelė atvykusi pora prieš pusvalandį susistabdė mašinytę ir išvažiavo Piterio link.

Aš nutariau pasekti jų pavyzdžiu, pašalusį gerą pusvalandį pagaliau susistopinau mašiniuką, kuris važiavo iki posūkio į Novgoroda Nikolajeve.

Ten buvo milicijos postas, kuriame stovejęs vienas iš milicininkų iš karto priėjo prie manęs pasiteirauti, kas as per padaras ir iš kur.

Pasirodė, kad tai jaunas ir simpatiškas vaikinukas, kuris labai susidomėjo autostopu ir mano kombezu. Po kiek laiko isšiaiskinau, kad jo porininkas kaip tik pavežė Pskove buvusią autostopininkų porą iki kažkokio tai kaimelio.

Pastovėjusi kiek laiko ir liūdnai pažiūrėjusi i pravažiuojančius KAMAZ'us aš nutariau palaukti geresnių laikų ir nevažiuoti su šia siaubinga mašina iki Piterio, juo labiau, kad aš ten būčiau buvusi tik apie 3-4 val ryto. Tokiu laiku padorūs žmonės mieste nelabai turi ką veikti. Taigi aš nutariau pasilinkti su milicininkais (jų ten buvo du ir abu jauni ir simpatiški). Savo sprendimo visai nesigailėjau, juo labiau, kad jie mane pamaitino karštu maistu ir leido porą valandų išsimiegoti.

Apie devintą valandą jie man sustabdė mašinytę važiuojančią tiesiai į Piterį ir aš su jais draugiškai atsisveikinau.

Piteryje iš karto neatsidūriau, nes tą mašiniuką pradėjo persekioti reketas ir jis mane isšodino prie Gatčino. Ten po pusvalandžio aš susigavau kitą mašiniuką ir atsidūriau Piterio centre.

Nieko neradusi namie pas Netužilovą, paskambinau Merkoulovai. Ji su džiaugsmu mane priėmė ir vpisala pas save. Kitą dieną aš pravaikščiojau su Mišustinu ir vakare vpisalas' pas Netužilovą. Vpsika pas jį nelabai patiko, taigi pasivaikščiojus po miestą ir kitą dieną, sėkmingai nusipirkusi du miegmaišius, įsipaišiau pas Fila Leontjevą - pagaliau gavau progą prieiti prie interneto.

Neblogai išsimiegojusi - atsibudau tik 16 val - paskambinau Mišustinui, mat buvom susitarę važiuoti į Senąją Ladogą, bet jau buvo šiek tiek per vėlu tai daryti. Taigi dar vieną dieną praleidau Peterburgo apžiūrėjimui. Kadangi Filas turėjo išvažiuoti į Maskvą, kitą naktį nakvojau pas Mišustiną.

Mano planai išvažiuoti pasikeitė dėl asmeniškų priežasčių ir jau nusipirktą traukinio bilietą gražinau atgal.

Piteryje pasilikau dar savaitei. Linksmai leidau laiką muzikiniuose klubuose ir vaikščiodama pas draugus. Tačiau pagaliau nusprendžiau važiuoti namo ir lapkričio 9 išėjau į trasą. Dviem mašinom nusigavau iki Gatčino, perėjau per miestelį, o už jo, prie milicijos posto susistabdžiau latvišką furą iki pat Rygos.

Visaip bandydama pati neužmigti ir padėti neužmigti vairuotojui šiek tiek po vidurnakčio buvau prie pat Daršo namų. Jis mane džiugiai priėmė ir neblogai išsimiegojusi, kitą rytą patraukiau namo.

Mano sėkmė nebuvo pasibaigusi ir, keliom mašinom nusigavusi iki Bauskos, čia susistabdžiau prabangų mersą iki pat Vilniaus. Vairuotojas buvo išsinarinęs koją, taigi mano pagalba jam labai pravertė. teko bėgioti prie sienos tvarkant dokumentus, vėliau pripilti benzino, bet už tai man buvo atlyginta - davė pinigu benzinui ir, kaip jis pats išsireiškė, "kokiam nors maistui". taigi patenkinta nusipirkau plytą šokolado ir čipsų pakelį.

Kelionė namo neprailgo. Iš Rygos grįžau per 4 valandas.