Kelionė į Siriją

Veikėjai: Andrius aka ASN, Aiste aka Nimfa, Aleksandr aka Duke, Aleksey aka AleXY

Laikas: 2000 Kovo 24 -- Balandzio 1 d.

Tikslas: Sirija

Atstumas:1424 km

Maršrutas:Vilnius - PL - SK - H - RO - BG - TR - SYR ir atgal.

Sirija tikrai nuostabi šalis ir apie ją pasakoti galima daug ir ilgai. Todėl tiek ilgai ir negaliu parašyti pilno pasakojimo - nesinori rašyti paviršutiniškai, o pilnam pasakojimui trūksta laiko. Na bet po truputį gal ir pabaigsiu pagaliau. Iš esmės pasakojimas apie šią kelionę susideda iš trijų dalių, pirmą iš jų galite jau skaityti čia.

Kelionė į Siriją

Iškeliavome su ASN ankstų kovo 24-osios rytą. Gana greitai nusigavę iki Kalvarijų muitinės, ten pamatėme ilgoką eilę fūrų ir tik kelias lengvasias. Nepaisant mano optimizmo, o gal dėl Andriaus įsitikinimo, pėsčiomis per sieną mūsų nepraleido, neleido ir klausinėti vairuotojų šalia posto. taigi paėjome atgal ir ėmėmės fūrų, dauguma jų važiavo visai mums netinkama kryptimi, t.y. į vakarų Europą. tačiau pagaliau suradome latvį, kuris važiavo į Vengriją, tiesa ne visai ten kur mums reikėjo, bet kadangi nieko geriau nebuvo, tai įsėdome pas jį. Per pora, o gal šiek tiek daugiau valandų perėjome siena ir štai mes jau kely.

Lenkiją prašokome gana greitai, pakeliui pamiegojome, pavalgėme. Prie Slovakijos sienos vėl nieko gero nepešėme. Tiesa, stovėjo ten viena lietuviška fūra, vežusi kineskopus į Turkiją, tačiau jos vairuotojas buvo gana nedraugiškas, o kai pagaliau teikėsi su mumis šnekėti, tai pasakė, kad vis tiek toli nevažiuoja ir stovės Slovakijoj.

Na ką gi, kelionę pratęsėme su mūsų latviu. Jis mus pavežė iki Košice, ten atsisveikinę nudrožėme į trasą, kuri buvo visai netoliese. Pradėjome stabdyti, niekas gana ilgą laiką nestojo. Dar kiek palaukus, pasirodė nedraugiškojo lietuvio fūra. Jau galvojome taip ir pravažiuos, bet ne - sustojo. Šiaip ne taip susigrūdę į kabiną, klausydamiesi lietuviškų "balių" kažkelintos versijos dardėjome link SK - H sienos. Ten mus ir paleido, nes pasirodė, jog jis ruošiasi stovėti H.

Išlipome nepraėję sienos, kaip vėliau išsiaiškinome, padarydami klaidą. Prastovėję velniai žino kiek laiko nutarėme vis tik pereiti sieną - blogiau nebus. Perėję sieną, sužinojome, kad neseniai išvažiavo lenkas, kuris traukė mums reikiama kryptimi, ką padarysi. Po kiek laiko susiradome slovėną, kuris važiavo namo, taigi galėjo pametėti mus gerą gabalą reikiama kryptimi. Kol buvo šviesu, toliau tranzuoti ėjosi gana gerai, tačiau kai sutemo ir ėmė lyti šiek tiek užstrigome. Rumunijos pasienį pasiekėme gana vėlai. Nusipirkę vizas ir perėję sieną, gerą valandą bandėme susirasti kokią furą važiuojančią į Turkiją - beviltiška. Kadangi mus pradėjo varyti nuo pasienio posto, nutarėme eiti miegot. Palapinės nestatėme, šiaip ar taip - pasienio zona.

Susiradome nuošalesnę vietą ir jau išsitraukėme iš kuprinių miegmaišius, kai pamatėme prie mūsų artėjantį rumunų pasienietį su šautuvu. Kai jis priėjo arčiau paaiškėjo, kad jis ne tik su šautuvu, bet dar ir gerokai girtas, kas mūsų džiugiai anaiptol nenuteikė. Pasirodė jog jis nemoka nei vienos iš mums suprantamų kalbų, kas taipogi daug vilties neteikė. Kažkokiu stebuklu sugebėjome jam paaiškinti, kad mes nesiruošiam niekur eiti ir čia miegosime. Jis nuėjo... Po kiek laiko pasirodė su dar vienu pasieniečiu, šiek tiek protingesniu, tačiau gabumas kalboms ir pastarojo buvo toks pat, bet mūsų laimei jis buvo ne toks girtas ir, atrodo, aukštesnio laipsnio nei mūsų ankstesnis pašnekovas. Įsitikinę, kad iš tos vietos mes niekur bėgti nesiruošiame, o juo labiau nesiruošiame nelegaliai eiti per sieną, jie mus paliko ramybėje. Miegojome ne kaip, mat iš ryto iškrito labai gausi rasa ir stipriai atšalo, atsikėlėme, susipakavome dregnus miegmaišius į kuprines, sulaukėme rytinio pasieniečių vizito (pasiteiravo ar gerai miegojome) ir nudrožėme į poziciją.

Prastovėję vos ne pusę dienos ir supratę, kad toliau nei artimiausias miestelis mašinos nepasigausime, nutarėme važiuoti iki jo. Pasisekė, sustojęs vairuotojas nuvežė iki trasos, arba tiksliau iki tos vietos, kur visi vietiniai rumunai tranzuoja. Prasitryneme valandėle ten. Tačiau nebuvome pratę elgtis taip kaip rumunai, kurie vos tik sustojus mašinai visi puola prie jos ir kas buna pirmesnis, tas įsėda. Po kiek laiko atsirado "helperis", deja jis kalbejo tik rumuniškai ir vengriškai, nei vienos iš šių dviejų kalbų mes nemokėjome. Tačiau jis vis tik sugebėjo mums išaiškinti, kad toliau yra tinkamesnė vieta tranzuoti ir mes nusekėme paskui jį. Paėjus kiek laiko, jis susitiko draugą, mokantį angliškai, ir toliau mes bendravome per vertėją. Nuėję porą kilometrų atsistojome vietoje, kur įsilieja ir fūrų srautas, tačiau iš to daug naudos nebuvo, nes mums tranzuoti neleido, o tranzavo mūsų naujasis draugas. Po kiek laiko mes nusprendėme, kad tai ne tokia jau gera vieta, o ir pagalba ne visai pageidautina ir pasakėme, kad liksim čia vieni, nes tokia minia žmonių atbaido vairuotojus. Draugiškai išsiskyrėme, sulaukę pasiūlymo, jei neišvažiuosime, nakvoti pas mūsų naująjį draugą.

Po kelių minučių prie mūsų priėjo solidaus amžiaus moteriškė ir pasakė, kad ne ten stovime, o geriau paėjėti šiek tiek ir ten prisijungs dar vienas kelias. Taip mes ir padarėme, pasirodo senutės patarimas buvo tikrai naudingas, nes neilgai laukę susitabdėme mašiną iki pat Cluj-Napoca. Kaip vėliau paaiškėjo, tai gana didelis miestas, kuriame dar likė pastatai menantys Romos imperijos didybę. Mūsų vairuotojas buvo gana draugiškas, parodė miestą, tiesa jau sutemus, o paskui nuvežė iki neblogos pozicijos.

Nutarėme tranzuoti ir sutemus ir iki visiškos nakties nuvažiavome nemažą kelio gabalą. Pagaliau, paprašę mus paleisti už miestelio, nusprendėme eiti miegoti. Tolokai drožėme kažkokiu gana nelygiu lauku iki priėjome upę. Ten, šalia storoko vamzdžio pasistatėme palapinę ir sumigome. Naktį šiek tiek lynojo, bet palapinė atlaikė. Iš ryto atsibudome nuo keistų ir neįprastų garsų - aplink mus mekeno avys. Po kiek laiko iškišome galvas iš palapinės ir pamatėme jau beveik praėjusią avių bandą, kelis šunis, asilą ir du piemenis, kurie nerodė mums ypatingo dėmesio, vienas jų, praeidamas pro šalį, pasisveikino.

Pasistiprinę išlindome į trasą ir gana greitai pasigavome mašinytę iki artimiausio kaimo, taip po truputį, bet ne taip jau lėtai stūmėmės toliau. Besimerkiančiom akim pravažiavome gražų senosios, kaip jie ją vadina, upės slėnį, nuostabius kalnus. Neilgai trukus mes jau sėdime automobilyje važiuojančiame į Bukareštą, ir tai ne koks senas trantas, o pakankamai nauja vakarietiška mašinytė, kuri gana lengvai įveikia kalnų serpantinus. Sėkmingai randame Bukarešto apvažiavimo pradžią ir paprašome mus ten paleisti. Toliau bandome stabdyti ant apvažiavimo, pasiseka, sustoja senas trantas, bet, kaip vėliau paaiškėja, net ir nauja mašina nebūtų galėjusi greičiau važiuoti. Apvažiavimo būklė tokia, kad pažiūrėjus norisi verkti, kartais pasitaiko tokios duobės, į kurias galėtų prasmegti pusė automobilio. Tačiau galų gale mes atkankame iki reikiamo posūkio ir štai mes jau trasoje link Džiurdžiu - pasienio su Bulgarija.

Pakeitę kelias mašinas pagaliau atsiduriame pasienio policininko mašinoje, jis musnuveža iki pat pasienio punkto. Mums pasisekė, kitaip būtumėm velniai žino kiek klaidžioję ieškodami kaip ten patekti. Šiek tiek pasėdime prieš postą, norisi gerti, neturime nei pinigų, nei vandens - kreditinių kortelių sistema Rumunijoje visai neišvystyta. po kiek laiko pajudame link pasienio postų, priėję rumunų postą išgirstame, jog bulgarai mūsų neįsileis, nes įvestos vizos. Kuriam laikui pasimetame, tačiau neilgam. Jei tai, ką jie sako, būtų teisybė, mes jau prieš išvykdami iš Lietuvos būtumėm nors ką nors girdėję. Čia pasirodo turkų autobusas, vykstantis į Stambulą. Kelyje mes jį kelis sykius aplenkėme draugiškai mojuodami. Dabar palydovai prieina pasiteirauti, kas mes tokie. Išgirdę, kad mes iš Lietuvos, susidomi ir pasiūlo važiuoti kartu. Mes pasakome stebuklingąją frazę "para jok", kas lietuviškai reiškia - "nėra pinigų". Išgirdę turkų kalbą palydovai nusijuokia, tačiau susirūpinusiais veidais kartoja "para jok", "para jok". Po kiek laiko vienas jų prieina ir pareiškia, kad mes galį važiuoti su jais nežiūrint mūsų bepinigiškumo. Labai apsidžiaugiame ir nudrožiame atgal prie pasieniečių. Jie nusiteikę nedraugiškai ir nieko apie Bulgarijos sienos perėjimą nežino, šiek tiek su jais pasiginčiję mes vis dėl to nutariame sėsti į taip išganingai pasirodžiusį autobusą ir spjauti į visas rumunų dėstomas nesąmones. Susėdę į autobusą gauname atsigerti ir pasijuntame devintame danguje. Autobusas pajuda per Rumunijos sieną. Mūsų nervai įtempti, tačiau jaučiame, kad pasielgėme teisingai. Neužilgo autobusas kerta Dunojų ir mes jau prie bulgarų pasienio postų. Mūsų pasai paimami kartu su kitų keliautojų dokumentais ir po kelių minučių mes jau džiaugiamės juose įspaustas bulgarų pasienio spaudais.

Šiek tiek pasidairę į pakelės peizaža, kuris po Rumunijos atrodo siaubingai nykus, sumingame. Prabundame autobusui sutojus, visi keleiviai nueina į pakelės užeigą, o mes pasitenkiname aplankę šalia stovinčią parduotuvėlę ir už, kaip vėliau išsiaiškinau, žvėrišką kainą nusipirkę mineralinio butelį ir kilogramą apelsinų. Netrukus važiuojame toliau, miegame beveik visą kelią, mūsų miegą trumpam pertraukia tik Turkijos sienos kirtimas, kur tenka nusipirkti lipdukus už 10 dolerių ir atsistoti su savo daiktais patikrinimui. Apie 4 valandą mes jau Stambule, svetimas miestas, beprotiškai anksti. Mums leidžiama pamiegoti dar valandą autobuse.

Penktą valandą susirenkame savo daiktus, padėkojame vairuotojui ir einame centro link. Žmonių nedaug, turistai dar miega, o be to - ne sezonas. Pakeliui kabinėjasi taksistai, klykaudami: "Taxi, very cheap mister", bet mes juos ignoruojame. Atsisėdame pailsėti priešais Mėlynąją mečetę ir čia prie mūsų prisitato pilietis, siūlantis hostelio kambarį. Šiek tiek su juo pasiderėję, einame kartu. Hostelis pasirodo visai mielas, tik dėl techninių kliūčių jame nėra elektros, bet išgavę iš savininko pažadą. kad iki vakaro viskas bus sutvarkyta, mes užmokame pinigus ir einame į savo kambarį. Iš paskos atlekia mus atvedęs vyrukas ir pareiškia, kad viršuje esančiame valgomajame/virtuvėje galime gauti nemokamos obuolių arbatos. Kodėl būtent obuolių - pasako hostelio pavadinimas "Big Apple". Arbata mūsų iš karto nesudomina, nes daug labiau norisi įlįsti į dušą. Kadangi elektros nėra, šis malonumas šaltas. Po gero pusvalandžio vis tik užlipame į viršų ir, mano dideliam nustebimui ir džiaugsmui, patenkame tiesiai į glėbį AleXY ir Duke, dviem vaikinams iš Piterio, su kuriais mes turėjome susitikti tik Damaske. Pasirodo, jie jau praeitos dienos vakare atkako i Stambulą.

Išgėrę arbatos keturiese išėjome pasivaikščioti po miestą. Prie Tourist information išsiskyrę su Andriumi pasukome prie Šventosios Sofijos mečetės. Protingų popierių dėka į ją patekome nemokamai. Padrąsinti pirmojo bandymo sėkmės tolimesnes Stambulo įžymybes taipogi apžiūrėjome nemokamai. Pavargę bet laimingi vakare grižome į hostelį, kur turkų ir australių panelių kompanijoje atšventėme Duke gimtadienį. Hostelio savininkas ir jo šeima nesivaržydami rūkė marihuaną ir vaišino visus svečius.

Kitą rytą keturiese patraukėme į trasą. Pasinaudoję Vlado patarimu sulipome į autobusą, kuris mus ir nuvežė prie autostrados. Jei gera pozicija galima pavadinti 30 centimetrų kelkraštį ir keturias nepertraukiamas eiles automobilių, tai mes su Andriumi stovėjome geroje pozicijoje, tačiau tai visiškai nesutrukdė po 20 minučių išvažiuoti. Pasisukinėję azijinėje Stambulo dalyje pagaliau ištrūkome į normalią trasą. Atsistoję prie autostrados apmokėjimo punkto netrukus susistabdėme sunkvežimį važiavusį per pusę Turkijos, link Nevšehiro. Mašina buvo lėta ir po kiek laiko tai pradėjo erzinti. Pakalbėję su vairuotoju, išaiškinome jam savo norus ir jis sutiko paleisti mus artimiausioje degalinėje. Tačiau staiga jis pareiškė, kad galime vžiuoti pas jį ir ten išsimiegoti, kaip normalūs žmonės. Parodė savo namo nuotrauka, kurioje puikavosi dviaukštis statinys su saulės baterijomis ir satelitine antena ant stogo. Šiek tiek pasvarstę, nutarėme pasirinkti lėtą važiavimą ir užtikrintą nakvynę. Pakeliui kelis kartus stojome gerti arbatos ir pavalgyti. Pastarąjį malonumą Andrius pramiegojo. Apie 4 valandą mes pagaliau atsidūrėme mūsų vairuotojo gimtajame kaime ir buvome nuvesti į jo tėvo namus. Ten pavalgėme ir susipažinome su Namiko (toks vairuotojo vardas) šeima - tėvais, vaikais ir žmona. Nežiūrint ankstyvo laiko visi atsikėlė ir valgė kartu su mumis, paskui Namikas susodino mus į lengvąjį automobilį ir nusivežė į savo namus, kurie ir pasirodė iš tiesų esą dviaukščiai ir su saulės baterija bei satelitine antena. Išsimaudę ir šiaip ne taip užsilipę ant metro su viršum aukščio lovos sumigome iki 10 ryto, kuomet pavalgę buvome nuvežti į trasą link Urgiupo. Vairuotojas labai atsiprašinėjo negalįs mūsų nuvežti iki paties Urgiupo dėl neatidėliotinų biznio reikalų.

Keliais automobiliais gana greitai nusigavome iki Urgiupo, pakeliui grožėdamiesi nuostabiu kraštovaizdžiu. Urgiupe nudrožėme tiesiai prie kalno, kuriame buvo like būstai dar iš Bizantijos laikų. Belipdami į jį įsitaisėme palydovus - du vietinius vaikinukus, užsidegusius mums padėti, kaip vėliau paaiškėjo, už mokestį. Iki valiai pasigrožėję akmeniniais būstais ir peizažu, atsiveriančiu nuo aukšto kalno, nutarėme pasukti link trasos. Šiaip ne taip atsikratėme įkyrių vaikėzų, įkišę jiems vieną litą.

Mums pasiekus trasą jau leidosi saulė, tačiau tai mums nesutrukdė susistabdyti mašiną reikiama kryptimi. Tą dieną mes pasiekėme Turkijos miestą Iskenderun. Kelionė neapsiėjo be nemalonios Turkijos realybės, prie kurios teko priprasti. Vyrai Turkijoje į europietes žiūri kaip į lengvą grobį savo seksualiniams troškimams patenkinti, tačiau išgirdę neigiamą atsakymą, daugiau nepriekabiauja. Andriui šis faktas suėlė stresą, tačiau logiškas paaiškinimas padėjo nusiraminti ir tęsti kelionę toliau. Iskenderune pabendravę su prekybos centro apsauginiu, jo patarti suguleme mažame skverelyje tarp dviejų gatvių. Šiek tiek pamiegoję vėl išėjome į trasą. Po bevaisio poros vlandu laukimo pagaliau susistabdėme automobilį vykūsi tiesiai į Antakiją, būtent ten mes ir taikėme. Neužilgo jau keliavome link miesto centro, ieškodami Tourist information, kur buvome susitarę susitikiti su AleXY ir Duke. Senu adresu nieko neradę, su helperio pagalba suradome tikrają turistų informciją ir ten gavome miesto planą bei gera dozę propagandos iš labai komunistiškai atrodančio pagyvenusio dėdulės. Jo patarti nuėjome į pigų viešbutį netoli centro. Jis nė už ką neprilygo hosteliui Stambule, nors kaina nesiskyrė. Tačiau tai mūsų labai nenuvylė. Pasivaikščioję po miestą, aplankę muziejus ir turgų, susiradę interneto kavinę nuėjome miegoti. Kitą dieną dar šiek tiek paklaidžiojom po miestą ir patraukėm trasos link . Pakeliui aplankėme seniausią krikščionių bažnyčią, įkurtą neva paties apaštalo Pauliaus. Čia patekti nemokamai taipogi padėjo mūsų ekspedicijos lydraščiai. Paėję porą kilometrų pagaliau išėjome į trasą. Ten ilgai stovėti neteko ir vakarop, jau temstant buvome Turkijos-Sirijos pasienyje.

Sėkmingai perėjome pasų kontrole ir štai mes jau neutralioje zonoje. Kelių kilometrų ilgio neutralią zoną buvome pasiryžę pereiti pėsčiomis, tačiau pakeliui sutikti penki kareivukai su šautuvais pakeitė mūsų nuomonę paaiškinę, kad ant kalnų yra snaiperiai ir jie galį mus nušauti. Sustabdę taksi, važiuojančią priešinga kryptimi, liepė vairuotojui apsisukti ir nuvežti mus nemokamai iki Sirijos pasienio posto.